Buvęs „Maxima“ bazės paviljono kalinys Fricas ieško namų!

Aš- išlaisvintas kalinys Fricas. Nepagalvokit, tikrai nesu vokietis, šį vardą gavau dėl savo raino „šalmo“ nutūpusio tiesiai man ant galvos. Mano istorija prasidėjo „Maxima“ bazės lauko paviljono kalėjime. Galbūt užaugau per didelis, o gal per daug panašus į šunį, todėl atsidūriau gatvėje.

Ieškodamas naujų namų, kažkokiame plakate perskaičiau, kad netoliese yra „viską žinanti -mama Maxima“, todėl puoliau kaip paklaikęs ieškoti jos- galbūt ji žinos ir kur mano nauji namai? Stovėjau prieš gigantišką „Maximą“ ir laukiau atsakymo. Ji neatsakė, bet įsileido vidun. Tiesa, ne ten kur šilta, daug žmonių ir kvepia rūkyta žuvele, o ten, kur tamsu, šalta ir užrakinta- į žiemą neveikiantį lauko paviljoną.

Nepamenu kaip radau įėjimą, bet žinau, kad užstrigau ten ilgam ir išėjimo neberadau- jį užsnigo. Prasidėjo šalčiai. Bandžiau sušilti tarp kastuvų, milžiniškų vazonų, maišų, bet viskas buvo tarsi ledas. Kad neprišalčiau prie metalinių lentynų ištisai myniau letenėlėmis, beveik nemiegodavau, o dienomis šaukdavausi pagalbos. Nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Jie visi girdėjo ir žinojo, kad aš ten esu, bet pagalbos sulaukti nepavyko gal porą savaičių. Per tą laiką valgiau tik vieną kartą kai pardavėjai manęs pagailo.

Ir kai kažkelintą dieną iš eilės užkimęs šaukiausi žmonių, iš už lentynos pamačiau tai, kuo negalėjau patikėti: geležinis narvas o jo viduryje kvepiantis konservas. Puoliau į jį kaip išprotėjęs, nes supratau, kad tai mano išsigelbėjimas, ir kad kalėjimas yra ne tos grotos į kurias aš bėgu, o šitas paviljonas, kuriame užstrigau. Ir aš neklydau! Netrukus užsidegė šviesos ir kaip gerame kino filme į paviljoną įžengė gelbėjimo komanda!

Taip pakliuvau į gyvūnų gelbėtojų- „Naminukų“ globą. Po poros savaičių badavimo buvau tikras kaulų rinkinys, tad pirmieji mano malonumai buvo šilta vietelė ir daug daug maisto.
Šiandien aš sutvirtėjau, o po apsilankymo pas veterinarus teko atsisveikinti su savo vyriška atributika. Globėjai guodžia, ir sako, kad nors ir kastruotas, aš vistiek tikras vyras, užtenka pažiūrėti į mano stambias žandenas ir tvirtas letenas. Manau, kad praeitame gyvenime buvau šuo, nes valgau tiek pat kiek ir šuo, elgiuosi kaip šuo ir atrodau beveik kaip šuo! Tenka pripažinti, kad dievinu žmones, bet vos pamačius kitą ūsuotą arba lojančią būtybę, man užverda kraujas ir noriu pakviesti į kovos ringą. Nepyk, bet nesuuodžiu kito būdo, kaip įrodyti vyriškumą.

Galiu būti Tavo draugas, Tavo sodybos peliautojas, Tavo indų plovėjas ir maisto likučių valytojas, Tavo didelis ir riebus sofos kompanionas ir ištikimiausias tarnas, kuris visada pasitiks Tave grįžtantį iš darbo.

Galbūt nesu pats gražiausias ir žaviausias katinas pasaulyje, bet viliuosi, kad visgi šiame apvaliame veide Tu atpažinsi savo draugą! Dėl manęs kreipkitės į „Naminukų” savanorį Edgarą 8 671 90721.

Su meile. Boksininkas Fricas