Aš- Bliuzas. Gimiau gausioj šeimynoj šalia gražaus kotedžo, bet ne jame. Medinėje būdelėje- mes,
>septyni kaip nykštukai, dvi mus serginčios mamytės ir nelegaliai įsitaisęs kačių gripas. Puolantis,
>grasinantis, vagiantis ir negrąžinantis.
>
>Taip nenaudėlis išsinešė ir mano akytę. Todėl šiandien mano pasaulis mažas- tarsi žiūrėtum pro rakto
>skylutę. Turbūt bijai į mane pažiūrėti. Bet mano snukutyje nieko baisaus, tik viena, šiek tiek apsiblausus,
>Tave stebinti akytė. Kuri tikriausiai būtų buvus gintarinė, jei nebūtų sunkiai sirgus. Šiandien aš sveikas.
>
>Man tik penki mėnesiai, bet puikiai suprantu, kad tikriausiai mums žiūrint vienas į kitą, Tu man būtum
>kur kas gražesnis, negu aš Tau. Ir aš visai nepykstu. Gal tik šiek tiek graudinuosi, nes noriu būti mylimas.
>O mylėti lengviausia gražuolius, tiesa? Aš vis gavoju kaip galėčiau pavergti Tavo širdį, o gal net maloniai
>nustebinti. Turbūt nepavyks išmokti paklot Tavo lovos, ar paruošti Tau pusryčius (nors tikrai norėčiau).
>
>Bet jei pažadėčiau būt pats nuolankiausias ir be jokių pretenzijų? Jei susidraugaučiau su Tavo gėlėmis
>vazonėlyje? Jei negaląsčiau nagučių į sofą? Galbūt galėčiau tapti Tau nors kiek geras draugas?
>
>Vis bandau įsivaizduoti, koks Tu. Galvoje matau mus mūsų namuose. Kaip ateina svečiai, ir Tu manęs
>neuždarai kitam kambary, neslepi ir visai nesigėdyji, kad kažkas pamatys, kad aš šiek tiek kitoks. Matau
>kaip Tu vaikštai po kambarį, ir vis žvilgteli į mane, ir Tau nebaisu. O man ramu. Aš murkiu. Murkiu (kai
>nedūkstu) ir tyliai, su meile stebiu Tave. Kaip pro rakto skylutę.
>
>Ir maža medinė būdelė, septyni nykštukai, laikinumas po truputį tolsta nuo manęs. O mes kartu- du
>draugai, su savo mažom, slaptom šypsenėlėm. Ir aš. Su užmerkta akyte, o Tu- linksmai man merkiantis
>akį.
>
>Tokia mano svajonė.
>
>Su meile, Bliuzas