Dovanojami 1,5 mėn. nerealaus grožio šuniukai!

Mes – mažyliai, gimę „Kariotiškių sąvartyne“. Kiti mus bando tildyt, ir sako, kad truputį gėda imt ir šitaip atvirai kalbėti, kad gimei šiukšlyne. Galbūt galėtume prikurt kažką gražesnio, jei tik nors vienas būtumėm pamatę kokią kitą jaukią vietelę, nors kilometru toliau nuo čia! Bet mus mamytės nuramino, kad nieko tokio gimti sąvartyne, visai negėda, jei esi protingas, ištvermingas ir drąsus, o jeigu dar lankai darželį – tai visa galva esi pranašesnis už kitus!

Gyvenome visi po vagonėliu – dvi grakščios daugiavaikės mamytės ir mes, vaikučiai. Dabar mums maždaug 1,5 mėnesio, todėl nepykit, nepasakysim kiek mūsų tiksliai, nes “Kariotiškių darželyje” šuniukai matematikos pradeda mokytis truputį vėliau, todėl, kad ir kaip stengėmės skaičiuoti, visi gavom skirtingus skaičiukus. Žinom tik, kad minus vienas, nes broliuką suvažinėjo automobilis.

Mūsų vagonėlis, po kuriuo prasidėjo mūsų gyvenimas, stovi prie pat kelio, kuriuo lenktyniauja didžiausi pasaulio sunkvežimiai. Todėl kai tik išmokome patys vaikščioti, mamytės nusprendė, kad laikas pradėti mokyti darželinukus. Pirmoji pamoka buvo apie tai, kiek arti prie gatvės galima prieiti, paskui mokėmės susidraugauti su ten dirbančiais dėmėm, mama pasakė: „Kuo daugiau vizginsit uodegytes ir bėgiosit jiems iš paskos, tuo greičiau nustos skaudėti pilvelius, nes gal jums pasiseks ir gausit valgyti, o ir miegas su ramiu pilvuku daug saldesnis.” Išmokę gauti šiek tiek maisto, greit išmokom kautis ir kovot už savo pilvelius! Todėl ir kartais teko pasipykti, o tada jau gaudavom barti nuo mamų, kad kai kurie šuniukai lieka plonesni ir beveik neauga!

O visai neseniai į mūsų darželį atvažiavo dvi moterys, atvežė daug skaniausio maisto. O kai atvažiavo kitą kartą pasiėmė mus tris (kiti dar laukia). Pasiėmė ir pasakė, kad taip gyvent tiesiog negalima: „šuniukai turi turėti namus ir savo šeimininkus!” Na, čia tai jau mums buvo naujiena, paklausėm mamos: „Gal čia nauja pamokėlė? Kaip ji vadinasi?“ O mama pasakė, kad tai – pasaulio pažinimas, ir nusišypsojo paskutinį kartą. O mes išrūkome su tetomis mums namų ieškoti! Ir štai aš, broliukas Brimas, su dviem sesutėm – Aila ir Tile, apsistojome gyvūnų globėjos Astos namuose. Tiek pamokėlių per dieną čia tenka išmokti, kad spėjam ir pamiršt vakarui atėjus. Tik šiek tiek nerimaujam, nes taip ir nepaklausėm mamos, kaip ieškot to nuostabaus šeimininko ir ką gi jam sakyti, kai ateis?.

Todėl nepykit, bet taip, kaip reikia prisistatyti gal ir nepavyks. Tiesiog mes ieškom savo šeimininkų, kurie norėtų linksmintis ir kartais paliūdėt kartu. Kaip gražiai elgtis pamokėlių neturėjom, bet mama mums minėjo, kad meilės žmogui, prieraišumo ir ištikimybės mokytis nereikia, nes tai mūsų kraujyje! Valgom viską, kas valgoma, tik globėja sako, kad per daug negalima, nes tada sunku judėti ir dūkti. Kadangi esame visai mažučiai, tai reikalus atliekame ant laikraštuko, na kartais ir ne tik… Globėja sako, kad neturėtume augti dideli. Gaila, mūsų tėvelio niekas nematė, nes mama spėja, kad jis pasipustė padus, sužinojęs apie šeimynos pagausėjimą.

Mielas šeimininke, prašau, pasirodyk ir pasirink vieną iš mūsų, juk pasakos, kurios prasideda liūdnai, privalo pasibaigt laimingai.

Su meile Brimas, Aila ir Tilė! (Ir kiti, kurie laukia savo eilės į globėjos namus iš „Kariotiškių darželio“…)