Aš- mažasis murziukas Soso. Gimiau prieglaudoje drauge su savo broliukais ir sesytėmis. Mano mamytė- prieglaudos karalienė- Murzytė. Ji pagarsėjo savo egzotiška išvaizda ir puikiu charakteriu. Mes, jos vaikučiai, žinom iš ko mokytis todėl visi mus giria, kad esam puikiai išauklėti ir be galo protingi. Kurį laiką slinko mūsų ramios dienos besivartant šiltam guolyje, mokantis loti ir žaidžiant slėpynes, kuris greičiau pasislėps už mamytės. Bet mano istorija pakrypo į kitą pusę… Būdamas dar mažesnis aš susižeidžiau kojytę. Galbūt neatsargiai žaidžiau, galbūt mane užgavo, o gal tiesiog bandžiau padaryti kažką, kam buvau dar per mažas. Nuo to laiko susipažinau su tetom iš veterinarijos gydyklos ir ten lankydavausi beveik kasdien kol man perrišinėdavo žaizdą. Netrukus kojytė sugijo, bet taip ir nebesupratau kaip ja naudotis. Išmokau bėgioti, o ta letena kaip nenorėjo taip nenorėjo man paklusti. Galiausiai aš supykau ant jos ir nusprendžiau lakstyti su trim kojytėm, kurios su manim draugauja! Veterinarė nusprendė mane sutaikyti su kojyte ir kruopščiai ją apžiūrėjo, peršvietė ir suprato, kur yra bėda. Kadangi man pasakė, kad gydytojų terminų nesuprasiu, tai daug ir neklausinėjau. Svarbiausia buvo sužinoti, kad dabar mano koja yra sugipsuota ir ateityje galėsiu vaikščioti visomis keturiomis! Žinoma, dabar man keista kai ji, kaip medinė ir trukdo bėgioti, bet negi šliaužiosiu? Aišku, kad ne! Tai pakinkiau ir ją į darbą. Kad mano gyjanti kojytė neliktų be priežiūros, „SOS- gyvūnų“ vadovė Ilona mane išsiuntė į „sanatoriją“, kuri yra savanorės namai. Šitie namai man patinka! Tik atvažiavęs įsikūriau specialiai man atlaisvintoje batų spintoje, kurioje turiu naują mamytę (šlepetę- šunį), kuri ne tokia protinga, bet netgi panašesnė į mane nei mano tikroji mama! Tiesa, ji neturi pienuko, o man dar tik 5 savaitės, bet užtat valgau pačius skaniausius konservukus, na ir, žinoma, tetos globėjos verdamas košytes. Čia atvažiavęs gavau ir naują vardą- Džipukas! Naktį, kad nebūtų šalta, draugauju su šiltu dideliu buteliu, o dieną kovoju su mažu žaisliniu kiškiu. Taip pat pasistumdau ir su šių namų gyventojais, šuniukais- dėdėm, kurie dar ir mane prižiūri, nuprausia, pralinksmina. Kad ir kaip linksma bebūtų savanorės namuose, čia esu tik laikinas svečias, nes kiekvienas šuniukas turi turėti tikrą šeimininką. Galbūt Tu ieškai šuniuko, kuris neaugs didelis, bet bus pats narsiausias stipruolis? Ne kartą gulėdamas savo spintelėje už durų girdėjau šnabždantis: „Jis nepaprastai protingas! Ir tvarkingas. Ir toks meilus!” Nežinau kaip Jūs, o aš tikiu žmonių kalbomis. Lygiai taip pat tikiu, kad Tu tai perskaitysi ir patikėsi manimi, kad galiu būti pats geriausias Tavo draugas.
