Aš- Bliuzas. Gimiau gausioj šeimynoj šalia gražaus kotedžo, bet ne jame. Medinėje būdelėje- mes,
septyni kaip nykštukai, dvi mus serginčios mamytės ir nelegaliai įsitaisęs kačių gripas. Puolantis,
grasinantis, vagiantis ir negrąžinantis.
Taip nenaudėlis išsinešė ir mano akytę. Todėl šiandien mano pasaulis mažas- tarsi žiūrėtum pro rakto
skylutę. Turbūt bijai į mane pažiūrėti. Bet mano snukutyje nieko baisaus, tik viena, šiek tiek apsiblausus,
Tave stebinti akytė. Kuri tikriausiai būtų buvus gintarinė, jei nebūtų sunkiai sirgus. Šiandien aš sveikas.
Man tik penki mėnesiai, bet puikiai suprantu, kad tikriausiai mums žiūrint vienas į kitą, Tu man būtum
kur kas gražesnis, negu aš Tau. Ir aš visai nepykstu. Gal tik šiek tiek graudinuosi, nes noriu būti mylimas.
O mylėti lengviausia gražuolius, tiesa? Aš vis gavoju kaip galėčiau pavergti Tavo širdį, o gal net maloniai
nustebinti. Turbūt nepavyks išmokti paklot Tavo lovos, ar paruošti Tau pusryčius (nors tikrai norėčiau).
Bet jei pažadėčiau būt pats nuolankiausias ir be jokių pretenzijų? Jei susidraugaučiau su Tavo gėlėmis
vazonėlyje? Jei negaląsčiau nagučių į sofą? Galbūt galėčiau tapti Tau nors kiek geras draugas?
Vis bandau įsivaizduoti, koks Tu. Galvoje matau mus mūsų namuose. Kaip ateina svečiai, ir Tu manęs
neuždarai kitam kambary, neslepi ir visai nesigėdyji, kad kažkas pamatys, kad aš šiek tiek kitoks. Matau
kaip Tu vaikštai po kambarį, ir vis žvilgteli į mane, ir Tau nebaisu. O man ramu. Aš murkiu. Murkiu (kai
nedūkstu) ir tyliai, su meile stebiu Tave. Kaip pro rakto skylutę.
Ir maža medinė būdelė, septyni nykštukai, laikinumas po truputį tolsta nuo manęs. O mes kartu- du
draugai, su savo mažom, slaptom šypsenėlėm. Ir aš. Su užmerkta akyte, o Tu- linksmai man merkiantis
akį.
